1. Ius civile, ius gentium, ius peregrinorum
Šiuolaikines teises sistemos remiasi teritoriniu principu. Senoves Romoje asmens teisini statusa leme jo priklausomybe tam tikrai bendruomenei (civitas). Romenu teise siauraja prasme buvo tik R. pilieciu teise (cives, quirites). Todel ši teises sistemos dalis vadinama ius civile. Ji neliete tu Romos gyventoju, kurie neturejo piliecio statuso. Ius civile buvo visaapimanti R. pilieciu teise, reguliuojanti visas ju teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybe uz nusikaltimus.
Svetimšaliams – peregrinams – buvo taikoma atskira R. teises sistemos dalis – ius peregrinorum.
Tokia sistema gerai funkcionavo tada, kai iš esmes R. valstybe buvo R. miestas. Kai R pradejo uzkariauti kaimynines teritorijas, pradejo formuotis nauja R teises atšaka – ius gentium (tautu teise), kuria tvarke specialus magistratas peregrinu reikalams – praetor peregrinus. Ius gentium buvo ne tokia formali, kaip ius civile. Ius gentium pagrindu pripazistamos prigimtines teises. Po 212 m. Karakalos konstitucijai suteikus pilieciu statusa beveik visiems gyventojams, teises skirstymas i ius civile, peregrinorum ir gentium neteko reikšmes.
2. Ius publicum, ius privatum
Pagal teisinio reguliavimo objekta R teise buvo daloma i ius publicum ir ius privatum. Pasak Ulpiano, viešoji teise liecia valstybes reikalus, o privatine teise naudojasi atskiri asmenys. Viešosios teises normos buvo imperatyvines, teises subjektai privalejo besalygiškai ju laikytis. Privatines teises normos buvo dispozityvines. Privatine teise teises subjektams suteike autonomija – jie patys galejo spresti, kokius sandorius sudaryti ar nesudaryti, pateikti ieškini ar ne. R. viešoji teise nunyko zlugus R. imperijai. R. privatine teise gerai suderino privacius ir viešuosius interesus. R. privatine teise – pirmoji pasaulyje teises sistema, sureguliavusi pilieciu, kaip rinkos subjektu, santykius.
3. Romenu teises periodizacija
Roma ikurta 753 m. pr.m.e. Vakarine R. Imperijos dalis zlugo 476 m.e.m., rytine dalis – 1453 m.e.m. Ten, valdant imperatoriui Justinianui, buvo atlikta didziausia antikos laiku teises kodifikacija. R. teises istorija skirstoma i 4 laikotarpius:
3. seniausiu laiku arba archaiškas (753m.pr.m.e. – III a.pr.m.e. vidurys). Pilieciu santykius reguliavo paprotine kviritine teise. Pasirodo XII lenteliu istatymas. Prasideda R. teisines sistemos formavimasis.
4. R.t. vystymosi laikotarpis (paskutineji 3 amziai pr.m.e.).Atsirado daug belaisviu ir svetimšaliu. Tai leme naujos teises šakos – ius gentium – susiformavima. R. teises vystymuisi didziausios reikšmes turejo pretoriu veikla, laikotarpio pabaigoje – teises mokslas.
5. Klasikinis laikotarpis (I-III m.e. amziai). Tai principato laikotarpis. Nauji teises šaltiniai – senato ir princepso leidziami aktai. R. t. pasiekia aukšciausia išsivystymo lygi.
6. Postklasikinis (smukimo) laikotarpis (III m.e.a. vidurys – 565 m.m.e. (Imperatoriaus Justiniano mirties metai). Vergvaldines santvarkos irimas gilino krize. 395 m.m.e. R. imperija suskilo i dvi dalis. Bandoma supaprastinti, unifikuoti teises šaltinius. Dideja imperatoriu (dominus) konstituciju reikšme.
4. Romenu teises šaltiniai ir rušys
Pagrindiniai teises šaltiniai:
1. Paprotine teise; iki XII lent. istatymo Romenai neturejo jokiu rašytiniu istatymu. Nerašytoji paprotine teise sudare salygas piktnaudziauti pareigunams. XII lent. Ist. 450 m.pr.m.e. – pirmas bandymas kodifikuoti.
2. istatymai; Respublikos laik-piu istatymas (lex) reiške tautos susirinkimo (comitia) priimta akta. Pasak Gaju, pasirode resp. laik-piu. Prieš tai (ir XII l. ist.) – uzrašyti paprociai. Comitia istatymus priimdavo magistratui pasiulius. Ist. Sudare 3 dalys: izanga, teisiniai reikalavimai ir sankcija. Plebis scitum – plebeju susirinkimo (vadovavo plebeju tribunas) priimti aktai. 286 m.pr.m.e. lex Hortensia nustate, kad jie privalomi visiems gyventojams.
3. senato nutarimai; Resp. laik-piu senata sudarydavo princepsas. Nutarimai privalomos teises galia igijo tik Augusto laikais. Formaliai kiekvienas senato narys turejo istatymu iniciatyvos teise, bet sprendziama išvada del projekto pateikdavo princepsas. Galiausiai, principato pabaigoje senatas tik išklausydavo pranešima apie senato nutarimo projekta, net nebalsuodavo. Taip atsirado prielaidos vystytis imperatoriaus konstitucijoms.
4. imperatoriu konstitucijos; Imperatoriu leidziami norminiai aktai – konstitucijos: ediktai (bendrojo pobudzio norminiai aktai, labiausiai panašus i istatymus), mandatai (instrukcijos, suteikdavo tam tikru igaliojimu provinciju vietininkams ir kitiems valdininkams), dekretai (imperatoriaus kaip aukšciausio teisejo sprendimai) ir reskriptai (atsakymai i teiseju, valdininku ar eiliniu pilieciu teisinio pobudzio klausimus). Dominato laik-piu imp. leidziami aktai vadinami leges. Leges rinkiniai – codex. 1-as – Codex Gregorianus (295 m.). 1-oji oficialioji kodif.- Codex Theodosianus (438 m.).1583 m. – Corpus iuris civilis (Justiniano kodifikacija) – 4 dalys: kodeksas (imperat. konstituc. rinkinys, 12 knygu), digestai (teisininku veikalai, 50 knygu), institucijos (svarbiausios zinios apie R. teises pagrindus, “vadovelis”, 4 knygos) ir novelos (Justiniano kodifikacija, jo ir jo ipediniu noveles iki 582m.).
5. pretoriu ediktai; tam tikro rango R. magistratu manifestai, kuriuose skelbdavo busimojo valdymo programa, skelbe formules, kurios suteike galimybe tenkinti ieškinius ir salygas. Pretorine teise aktyviai veike ius civile.
6. jurisprudencija; pradejo vystytis labai anksti, pirmieji komentatoriai – pontifikai. Labiausiai suklestejo resp. laik-pio pabaigoje ir principato laik-piu. Teisininku darbai turejo tiesioginio teises šaltinio statusa. I a. išsiskyre 2 teises mokyklos – prokulieciu ir sabinieciu. 2/3 Digestu – Ulpiano ir Pauliaus veikalai.
5. Romenu teises recepcija
Vak. R. imperija zlugo 476 m., o Rytu (Bizantija) išsilaike iki 1453 m. Todel R.t. veike dviem kryptimis. Zlugus valstybei paprastai galios netenka ir jos teise. R. t. ivyko negirdetas istorijoje dalykas – Vak. imp. teritorijoje atsiradusios valstybes daugiau ar maziau pasisavino R.t. Tas daug šimtmeciu trukes procesas vadinamas R.t. recepcija. Atgaivinant R.t. didziausias nuopelnas tenka 1088 m. isteigtam Bolonijos un-tetui. Tu laiku R.t. tyrinetojai apsiribodavo trumpais tam tikru nuostatu paaiškinimais arba komentarais (glosos). Šios krypties atstovai – glosatoriai. Jie labiau domejosi dogma. Praktikiniams klausimams daugiau demesio skyre postglosatoriai. Vokietijos zemese XI a. ji buvo pripazinta veikiancia teise. Napoleono kodeksas (1804 m.) paskelbe, jog R.t. negalioja, taciau jis pats buvo R.t. sistemos produktas.
6. Teisiu igyvendinimas ir gynimas
Teisiu igyvendinimas – tai konkretaus subjekto galimybe savo veiksmais realizuoti tuos savo interesus, kurie neprieštarauja teisei. Seniausiais laikais normalus teises gynimo budas buvo savigyna, buvo pagristas savivale – barbariškas. Veliau tai pradejo reguliuoti valstybe. Klasikiniu ir postklasikiniu periodu savigyna buvo leidziama tik butinosios ginties ribose. Savigynos ribos buvo nustatytos Marko Aurelijaus ir kitu IV a. pabaigos imperatoriu konstitucijose. XII lent. istatymas reglamentuoja teismo, kaip valstybes organo, ginancio ir prievarta igyvendinancio subjektyvines teises, valdingus igalinimus. Isteigta rekuperatoriu kolegija – ju veikla tiesiogiai susieta su bylu nagrinejimo procesu ir priimtu sprendimu vykdymu. R. valstybeje subjektyviniu teisiu gynimas remiasi teises pazeidimo faktu, t.y. asmuo, manantis, kad jo teise igyvendinti kazkas trukdo, turi teise pateikti ieškini. R.t. teige, kad ne subjektyvines teises pazeidimo faktas buvo teises gynimo pagrindas. R. poziuriu apie subjektyvine teise galima kalbeti tik tada, jei ji buvo uztikrinta ieškinine gynyba. Subjekt. teises gynimo formule: “ieškinys – subjektyvine teise”. Nera ieškinio, nera ir teises.
7. Ieškinio savoka ir rušys
Ieškinys (actio) buvo pagrindine subjektyvines teises egzistavimo prielaida. Digestuose ieškinys apibreziamas kaip asmens teise igyvendinti jam priklausanti reikalavima teismine tvarka. Formuliarinio proceso laik-piu pretorius turejo teise suteikti ieškinine gynyba reikalavimams, kurie atsirado iš naujai susiformavusiu santykiu, remdamasis gera valia ir teisingumu, bet ne civiline teise. Ieškiniai: daiktiniai (actio in rem), asmeniniai (actio in personam), suskirstymo pagrindas – ginco dalykas. Daiktiniai gyne nuosavybes, servituti, ikaito ir kt. teises. Asmeniniai – jei ginco objektas – konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti ieškovas turejo teise; reikalavimams, lieciantiems asmeninius santykius. Šie santykiai atsirasdavo tarp dvieju ar keleto asmenu. Tai buvo prievoliniai teisiniai santykiai, kuriu pagrindas buvo sutartis, sandoris, deliktas ir pan. Skirtingai nuo daiktinio, iš anksto zinomas atsakovas. Dar skirstomi i: civilinius (grieztosios teises), pretorinius, geros valios. Taip klasifikuojami del to, kad teisejas, nagrinedamas grieztosios teises ieškinius, privalejo laikytis sutarties arba istatymo raides ir negaledavo pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo padaryta klaida. Nagrinedamas bonae fidei ieškinius, teisejas isigilindavo i sutarties esme, išsiaiškindavo tikraja šaliu valia – tai, ko šalys sieke sudarydamos sutarti, o ne tai, kas toje sutartyje arba istatyme parašyta. Daiktiniai ieškiniai priklausomai nuo tikslo, skirstomi i tris grupes: del pazeistu turtiniu teisiu atstatymo (actiones rei persecutoriae); baudiniai (actiones poenales); mišrus (actiones mixtae). Dar skiriami actiones utilis (išvestiniai ieškiniai), kai teisejui pavesdavo nagrineti byla pagal jau esama ir praktikoje pripazinta ieškini. Keiciantis civiliniams santykiams atsirado actio ficticiae (ieškiniai su fikcija). Atskira grupe sudare kondikcijos (abstraktaus pobudzio reikalavimai).
8. Civilinis(legisakcioninis) procesas
Yra 5 pagrindines legis actiones formos:
1. legis actio sacramento
Iš esmes yra procesas, lazybos. Bendroji forma, pagal kuria buvo galima apresti ivairius ieškinius, kuriems nebuvo numatyta specialioji forma. Susidaro iš dvieju stadiju – in iure ir in iudicium. In iure: šalys prieš magistrata iškilmingais zodziais viena kitai pareiškia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikra suma pinigu, kuri vadinosi sacramentum. Teismas formaliai sprende, kas praloše sakramentum, neteisiosios šalies pinigai atitenka izdui. Ieškinyje del daikto butinas daikto pateikimas teismui. Ritualas: ieškovas laikydamas vindicta taria formule, kad teise i gincijamaji daikta priklauso jam ir po to vindikta paliecia daikta. Šis veiksmas vadinosi vindicatio. Po to – atsakovo veiksmas – contravindicatio. Isitraukia magistratas, liepia palikti daikta. Ieškovas siulo atsakovui paskirti sacramentum. Litiscontestatio – šalys kreipiasi i iš anksto pakviestus zmones, kad jie butu liudytojais. In iure gincas nebuvo sprendziamas iš esmes. In iudicium: šalys tuoj pat po liticontestatio dalyvaujant magistratui išsirenka savo teiseja iš privaciu asmenu.
2. legis actio per manus iniectionem
buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams ieškiniams spresti. Ieškovas atveda atsakova i teisma ir uzdejes ant jo ranka, taria tam tikra formule, jei atsakovas cia pat nesumoka, ieškovas gali ji vestis pas save ir sukaustyti grandinemis. Laiko 60 dienu ir 3 kartus veda i turgu ir skelbia skolos suma. Jei neatsiranda, kas sumoketu, skolininkas tampa kreditoriaus nuosavybe. Jei kreditoriu keletas, jie galejo sukapoti skolininka i dalis. Atsakovas pats gincyti skolos negalejo, uz ji tai galejo padaryti isitraukes asmuo, kuris nesekmes atveju turejo sumoketi dvigubai.
3. legis actio per pignoris capionem
Asmuo, turedamas reikalavimo teise, tardamas tam tikra formule, pasiima skolininko daikta. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valdzios atstovui. Galejo buti taikomas tik kai kuriems religinio ir viešo pobudzio reikalavimams.
4. legis actio per iudicis postulationem
Skyresi tuo, kad po šaliu pareiškimu buvo prašoma, kad magistratas paskirtu teiseja.
5. legis actio per condictionem
Ieškovas praneša atsakovui, kad po 30 pastarasis turi atvykti išsirinkti teiseja. (pretenzijos prieš magistrata išdestymas, po to condictio (pranešimas) ir litiscontestatio. Po 30 dienu išsirenka teiseja, po to – in iudicium).
Butina legisakcioninio proceso salyga – šaliu dalyvavimas. Atsakovo dalyvavimas – ieškovo reikalas.
9. Formuliarinis procesas
Legis actiones procedura vis labiau neatitiko besipleciancios civilines apyvartos poreikiu. Per formulas proceso atsiradimas – lex Aebutia ir 2 Julijaus istatymai. Ginco teisinio formulavimo našta perkeliama pretoriui. Šalys gali reikšti reikalavimus laisva forma, pretoriaus pareiga – suteikti jiems teisine kvalifikacija. Pretorius nustato ginco teisine esme ir išdesto ja specialiame rašte (formula) teisejui. Pagal ja vyks teisena stadijoje in iudicium. Pasirode patogus spresti naujiems gincams, kuriu nenumate senoji ius civile. Formuleje turejo buti nurodomas teisejas, ieškovo pretenzija, sudetingesnese bylose – aplinkybes, pavedama teisejui išteisinti, jei nepasitvirtins intentio ir priteisti, jei pasitvirtins. (2 dalys: intentio ir condemnatio). Pretorius galejo atsisakyti duoti ieškovui formule. Pretorius savo nuoziura galejo surašyti formule ieškovui, kurio teise nebuvo numatyta ius civile (pretoriniai ieškiniai, pagrindas – faktine padetis). Kartais pasinaudodavo fikcija (formula ficticia). 2 stadijos – in iure teismo funkcijas vykde pretorius. Form. proceso laik-piu pretoriaus ediktas panaikino ieškovo teise jega atvesti atsakova, taip pat ir manus iniectio, pakeites jas bauda in duplum. Kaip ir legisakcioniniam procese, yra litiscontestatio, jo reikšme – perduoti byla teismui. Po jo atsiranda teisiniu pasekmiu: ieškovas praranda ieškini, t.y. jis negali antra karta kreiptis i teisma su tuo paciu reikalavimu, net jei procesas neivyko ar nebuvo priimtas sprendimas. Litiscontestatio momentu teisinis santykis, egzistaves tarp šaliu iki šio momento, nustoja galiojes. Atsiranda naujas santykis -– šaliu isipareigojimas paklusti teismo sprendimui. Sprendziant klausima del atsakomybes, teisejas turi nustatyti, ar tos aplinkybes, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Net ir tuo atveju, kai atsakovas iki in iudicium atsiskaite su ieškovu, teisejas privalo ji apkaltinti ir priteisti ieškini ieškovui. Po litiscontestatio labai sugrieztedavo atsakovo atsakomybe ieškovui. Nuo to momento jis visais atvejais atsake uz daikto zuvima ar suzalojima, turejo sumoketi procentus, jei buvo pripazintas kaltu. Abi šalys susitare nustatyta diena, bet ne veliau kaip po 18 men. po formules gavimo, turedavo atvykti pas paskirta teiseja, tada prasidedavo in iudicium. Jokiu apeliaciju, kadangi nebuvo teismu pakopu. Ieškovas galejo kreiptis i pretoriu, irodinedamas, kad sprendimas niekingas. Ryškeja tendencija asmenine atsakomybe pakeisti turtine. Sprendimo vykdymui reikejo atskiro ieškinio.
10. Ekstraordinarinis procesas
Legisakcioninis ir formuliarinis procesai buvo iprastinemis civilines teises gynimo formomis, del to vadinami ordinariniais.Ekstraordinarinis procesas – priešingybe jiems, imperijos laikais atsiradusi administracine-teisine bylu nagrinejimo tvarka, neturinti dvieju stadiju. Palaipsniui ekstraordinarinis procesas išstume formuliarini ir absoliut. monarchijos pradzioje tapo vienintele civiliniu teisiu gynimo forma. Senojoje epochoje asmuo nepajeges apginti savo teises pagal ius civile, galejo kreiptis i magistrata, pastarasis pats tirdavo ir spresdavo. Imperijos laikais taikymo sfera išsiplete. Imperatorius (pirmas valstybeje magistratas) turejo teise spresti bet kokia byla. Provinciju vietininkai kartais perduodavo spresti kitiems asmenims – iudex datus, jie buvo valdytojo paskirti, o ne prisiekusieji teisejai. Procesas nebuvo skaldomas i dvi dalis, iudex datus viska sprende pats. Naujoji teisena remesi valdzios pradais. Šaliu iškvietimas i teisma vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybines valdzios atstovui. Ieškovo skundas irašomas i teismo istaigos protokola, po to oficialiai iteikiamas atsakovui. Proceso pradzia – ieškovo pretenzijos išdestymas ir atsakovo patvirtinimas, kad jis šia pretenzija gincys. Priimta sprendima galima buvo skusti aukštesniajam pagal ranga magistratui (apeliacija). Sprendimo vykdymas – paskutine proceso stadija, jam nebereikejo specialaus ieškinio. Išsaugojo daug normalaus civilinio proceso bruozu – šaliu rungimosi principas, teismas pradeda darba esant ieškovo pareiškimui, pats teismas nerinko irodymu, negalejo priteisti daugiau nei praše ieškovas. Taciau ekstraordinarinis procesas gerokai apribojo viešumo principa. Procesas vykdavo uzdaroje patalpoje. Didesne reikšme igijo raštvedyba. Šalys privalejo imoketi zymini mokesti, kuri panaudodavo kanceliarinems išlaidoms padengti.