NIJOLĖS SKUČIENĖS KALBŲ IR VERSLO VADYBOS
AUKŠTESNIOJI MOKYKLA
Verslo administravimo programa
Verslo administravimas
EDITA LAPINSKIENĖ
I kurso 1A grupės studentė
LAISVOSIOS KONKURENCIJOS ĮTAKA (LIETUVOJE )
KOKIOS DAR GALI BŪTI EKONOMIKOS FORMOS ( PLANINĖ, DEMOKRATINĖ )
Klaipėda, 2001
Konkurencijos plėtojimas Lietuvoje.
Dabartiniam pereinamajam laikotarpiui Lietuvos ekonomikoje būtinai tai, jog ryškiai pasireiškia tik neigiami ūkio pertvarkymo bruožai, auga kainos, krinta piniginio vieneto perkamoji galia, didėja nedarbas ir smunka gamybos apimtys. Menkai didėja eksportas, pernelyg dideli mokesčiai, visiškai neaiški muitų ir licencijų išdavimo tvarka, beveik nėra užsienio investicijų. Taip buvo 1991 -1992 metais.
O kokia konkurencijos būklė ekonomikos ir ne tik ekonomikos sferoje, ar tokia pat kaip buvo prieš 5-6 metus ? Atrodytų, jog pokyčių yra, ir jie nemaži, nors monopolizmo Lietuvos ūkyje pakanka. Konkurencija pasireiškia visur: ir gamybos, ir socialinėje sferoje, ir valdymo struktūrose bei infrastruktūros šakose.
Turtiniai santykiai tik pradėjo keistis, o bene ryškiausiai šiuos pasikeitimus atspindi sustiprėjusi konkurencinė kova. Galima paminėti tokius akivaizdžius pavyzdžius: privačių taksistų atsiradimas, komercinės parduotuvės prekybos sferoje, ėmė rastis užkandinių ir t.t.
Konkurenciją galima suvokti kaip kovą dėl klientu, taip pat kaip kova dėl įtakos sferų, rinku. Politinėje sferoje stebima ypač smarki konkurencinė kova.
Socialinėje sferoje, atsiradus verslininkų sluoksniui, paaštrėjus, turtinei nelygybei, padidėjo įtampa. Kai infliacijos tempai tokie spartūs, netenka prasmės bet koks santaupų kaupimas, keičiasi, tiksliau byra gyvenimo orientyrai ir vertybės. Ekonominis nestabilumas atsiliepia kiekvieno žmogaus savijautai, nusiteikimui dirbti, ieškoti naujų veiklos sferų.
Nepastebimai keičiasi ūkio infrastruktūra, o dar daugiau socialinė jos dalis. Dygsta naujos draudimo kompanijos, hipotekos organizacijos, komerciniai bankai, naujos paslaugos. Labai daug įsisteigė bendrų su užsienio kompanionais firmų. Deja, gamybos sferoje to labai maža - dominuoja prekybos, finansų, tiekimo operacijos.
Makroekonomikos lygiu kalbant apie konkurencijos plėtojimą, labai svarbu išskirti procesų tendencijas: kol kas, kol visos ekonomikos funkcionavimo pusės yra perėjimo ( nestabilioje ) stadijoje, labai sunkų kalbėti apie klasikinę konkurencinę kovą ekonomikoje ( gamyboje, prekyboje, transporto, ryšių, žemės ūkio, statybos, aptarnavimo sferoje ir t.t.). Kol Lietuvos ekonomika nebus nors santykiškai stabili, tol dominuos nestacionarūs procesai. Tai reiškia, kad kainos, palūkanos, pelnas, kaip pagrindiniai ekonomikos parametrai, neatspindės realios padėties.
Žinoma, Lietuva ir jos ekonomika nėra izoliuota, ją labai veikia rublio zonos valstybių ekonomika, bet ne tik tai. Jau formuojasi gana glaudus ryšiai ir su pasaulinėmis ekonominėmis bei finansinėmis organizacijomis, kurios turi didelę įtaką tokiems parametrams, kaip Lietuvos finansines sistemos stiprinimas, ūkio struktūros kilimas, alternatyvių žaliavų ir energijos šaltiniu paieška ir t. t.
Ypač pageidautina, kad pradėtų ryškėti investicijų dinamikos kontūrai. Tada prasidėtų efektyvios ekonomikos procesai: konkurencinė kova skatintų siekti geresnės technologijos, geresnės kokybės, taptų būtini marketingo tyrimų rezultatai.
Ar reikia ir ar galima reguliuoti konkurenciją ? Makroekonomikos lygiu turbūt ne, nes pati konkurencija yra reguliatorius, palaikantis tam tikrą dinaminę pusiausvyrą ekonomikoje apskritai ir kainu srityje - pirmiausia. Tačiau atskirų šakų verslo sferų lygiu valstybė gali netiesiogiai veikti konkurencinę kovą - per kreditų, mokesčių importo bei eksporto politiką ir pan.
Labai svarbu pabrėžti ryšį tarp konkurencijos plėtojimo ir mentaliteto ugdymo. Juk dabar Lietuvoje vyksta istorinis momentas: kuriasi, gimsta nauja klasė - pramoninkų, verslininkų sluoksnis. Tiek dabar, tiek ateityje svarbu, koks tas sluoksnis susiformuos, kokia bus jo vertybių sistema, klasifikacija, kaip sėkmingai jis galės integruotis į pasaulinę rinką. Juk konkurencija pati nėra nei blogis, nei gėris. Ji verčia maksimaliai pasitempti, siekti kuo didesnio našumo ir efektyvumo. Tačiau taip pat gali sužlugdyti pralaimejusiji, sutrypti žmonių, pirmiausia vadovu, savininku likimus. Konkurencija gali būti vykdoma ir garbingais, ir negarbingais metodais. Tai susiję jau ne tik su ekonomikos, ekologijos, socialiniais veiksniais, bet ir su psichologijos, morales, doros dalykais. Žinoma, niekais nesirengia ekonominiu procesu vertinti morales požiūriu - tai skirtingos sferos, bet jos susijungia žmoguje, todėl mentaliteto ugdymas ( ypač vadovų, verslininkų) yra labai svarbus. Valstybė gali ir turi užtikrinti neturtingųjų, invalidų, našlaičių ir kitų socialiai remtinų grupių poreikių tenkinimą per mokesčius, įvairius fondus ir t. t.
Labai svarbu, kad gyventojai pasitikėtų šalies vykdoma ekonomine politika, nes jei nebus pritarimo, pvz. privatizavimo procesams, tai vargu ar gerės ekonomikos būklė, ar pavyks sustabdyti infliaciją, padidinti eksportą ir pan. Konkurencija tik tuomet gali duoti maksimalius pozityvius rezultatus, kai visuomenė pasitiki Vyriausybe ir jos vykdoma reforma. Štai tada konkurencija tiek gamyboje, tiek kitose sferose tampa geru katalizatoriumi.
Atrodo, euforija dėl " aukso kalnų " pažadų jau baigia praeiti. Vėl grįžtama prie fundamentalių dalykų - vertybes gali sukurti tik darbas, ir kuo jis efektyvesnis, tuo turtingesni piliečiai. Šiuolaikiniai valdymo metodai, finansų ir kredito politika gali pagyvinti Lietuvos ekonomiką, bet tik tada, jei mes visi čia imsimės tikro darbo. Dabar reikalingas kasdieninis darbas greta partnerių ir konkurentų. Būtina įprasti konkurentą vertinti pozityviai, o ne kaip priešininką, kurį privalu pašalinti. Konkurencinė kova ( pirmiausia gamybos, prekybos sferoje ) padeda sutelkti pastangas, giliau apgalvoti priimamus sprendimus, realiau įvertinti savo galimybes, įžvelgti silpnas ir stiprias varžovo puses.
Pačios konkurencijos negalima savo valia " įvesti ", panaikinti, galima tik pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Kuo greičiau bus suprasta konkurencinės kovos ( jos metodų ir technologijos ) svarbą, tuo efektyvesnis bus verslas ir biznis Lietuvoje (1).
Pagrindinis vykdomų reformų tikslas – pakeisti komandinės ekonomikos principu organizuota ekonomiką į pasiūlos – paklausos, t. y. rinkos principais veikiančia ekonomiką.
Kuriant rinkos ekonomiką, visų pirma rekėjo atlikti šios pagrindinius darbus:
1. Sudaryti sąlygas privačiai nuosavybei atsirasti ir plėstis.
2. Įvesti savo nacionalinę valiutą ir normalizuoti finansinius – piniginius santykius.
3. Įvykdyti kainų reformą.
4. Transformuoti tarprtautinius ekonominius santykius (5).
Rytų Europos šalys dėdamos pastangų pereiti į rinkos ekonomiką, daugiausia vadovaujasi vakarų patarimais ir rekomendacijomis. Susiklostė toks perėjimo modelis, kurį būtų galima pavadinti klasikiniu. Pateiksiu pagrindinius jo elementus:
1. Makroekonominė situacija ir kontrolė.
Ji reiškia, kad įgyvendinama griežta fiskalinė politika, pinigų stabilizavimo priemonės, griežta kredito politika.
2. Liberalizacija.
Vidaus rinkoje vykdoma prekių ir paslaugų kainų reforma; liberalizuojama tarptautinė prekyba ; darbo srityje liberalizuojamas darbo užmokestis ir darbo rinka; finansų srityje vykdoma bankininkystės reforma, plėtojamos kitos finansinės rinkos.
3. Restruktūrizacija.
Sudaromas sąlygos firmoms lengvai įeiti į rinką ir iš jos išeiti ( tarp ju - minimizuojami formalus registravimo reikalavimai ), nustatomos privačios nuosavybės teisės, privatizuojama žemė, pramoninis kapitalas, būtai ir paslaugų sferos, nekilnojamasis turtas.
4. Valstybės vaidmens keitimas.
Atliekamos konstitucinės, nuosavybės, kontraktų sistemos, bankininkystės, teisinių institucijų reformos, įvedamos naujos informacinės sistemos, pirmiausia sąskaitybos ir auditingo srityje, kuriamos institucijos ir priemonės netiesioginei ekonomikos kontrolei - mokesčių sistema, biudžeto ir jo išlaidų kontrolė.
5. Socialinės apsaugos principų pertvarkymas.
Išvardytos transformavimo priemonės yra greičiau “ ekonominių laboratorijų “ rezultatas, nes toks transformavimas niekada nebuvo realizuotas iki galo jokioje industrinėje valstybėje. Vis dėlto pagrindiniai ginčai vyksta ne dėl vienos ar kitos programos dalies būtinumo, o dėl tempų, t. y. ar ji turi būti atlikta labai greitai, taikant vadinamąją “ šoko terapija “, ar “ žingsnis po žingsnio “(2).
1990-1994 - aisiais Lietuvoje vienu metu buvo atkuriama valstybė, vyko politinė ( sovietinis centralizmas pakeičiamas demokratiniu valstybės valdymu ) ir ūkio reformos ( pereinama nuo centralizuoto ūkio valdymo prie rinkos ekonomikos ). Šie procesai vienas su kitu glaudžiai siejosi ir lėmė labai sudėtingą ūkio bei socialinę būklę.
Svarbiausia ūkio krizės Lietuvoje priežastis - ne jos valdžios sprendimai ir tuo labiau ne valstybės atkūrimas, o sovietinės planinės ūkio sistemos, kuriai priklausė Lietuvos ūkis, žlugimas. Ši sistema nebuvo sugriauta, ją sužlugdė esminis sovietinio ūkio principas, lėmęs labai neefektyvų materialinių, finansinių, darbo išteklių naudojimą ir jų išvaistymą. Sovietinis planinis ūkis galėjo gyvuoti ir gyvavo tik tol, kol užteko pigių išteklių.
Planinėje ekonomikoje vietos valdžios struktūros ne tik nekontroliavo didelių pramonės bei ūkio infrastruktūros įmonių, tačiau netgi neturėjo detalesnės informacijos apie jų veiklą bei problemas.
Lietuva negalėjo vykdyti savarankiškos finansų, o tuo labiau pinigų politikos. Bankai privalėjo vadovautis bendromis visiems SSRS regionų bankams nustatytoms taisyklėmis. Kreditų ištekliai bankams buvo skirstomi centralizuotai ir naudojami tik pagal tikslinę paskirtį, centralizuotai nustatytiems investiciniams projektams vykdyti bei trumpalaikiam įmonių kreditavimui. Išimtinė pinigų ir kredito politikos teisė priklausė SSRS centriniam bankui. Visi bankai naudojosi tik SSRS pinigais - rubliais, išskyrus SSRS užsienio ekonominį banką, kuriam priklausė monopolinė teisė aptarnauti atsiskaitymus su užsienio šalių subjektais.
Lietuvos SSR turėjo savo biudžetą . Jo pajamų ir išlaidų dydį bei struktūrą lėmė SSRS finansų ministerijos sprendimai. Lėšos ūkiui finansuoti, socialinėms reikmėms bei vietos valdžios struktūroms išlaikyti buvo gaunamos ta pačia tvarka kaip ir kiti ištekliai.
Centralizuoto planavimo principų taikymas ir jų puoselėjimas per pusę šimtmečio Lietuvoje suformavo atitinkamą valdžios pareigūnu, imoniu vadovu, darbininku ir tarnautoju supratimą apie ekonomiką, jos valdymo principus taip pat ir racionalios elgsenos įgūdžius.
Vietos valdžios struktūroms Lietuvos ūkio valdymas reiškė vykdyti aukštesniu valdžios struktūrų direktyvas, ūkio subjektams paskirstyti užduotis ir išteklius, pagal savo kompetenciją kontroliuoti ju veiklą. Gerą savo funkcijų atlikimą jos siejo su didesniu investicijų ( ypač ūkio infrastruktūrai bei socialiniam sektoriui plėtoti ) ir didesnių išteklių gyventojams bei įmonėms “ išsikovojimu “ SSRS centrinėse institucijose. Valstybės mokesčių, muitų politika, jų surinkimas, prekybos balanso, valstybės vidaus ir užsienio skolų, banko palūkanų, Infliacijos problemos, o tuo labiau būdai ir mechanizmai joms spręsti vietos valdžios struktūroms buvo nežinomi.
Planinėje ekonomikoje įmonių vadovams labiausiai rūpėjo: kur ir kaip gauti daugiau materialinių išteklių, kaip sukaupti didesnes jų atsargas; kaip gauti mažesnes gamybos užduotis ir didesnį darbo užmokesčio fondą; kaip užmegzti gerus asmeninius ryšius su ištekliu ir planiniu užduočių skirstytojais, išteklių tiekėjais; kaip laiduoti investicijoms skirtų lėšų panaudojimą ( “ įsisavinimą” ); kaip patvirtinti didesnę kainą ir ypač didesnius išteklių normatyvus; kaip išvengti galimų nemalonumų, jeigu produkcijos gavėjai pareikš pretenzijas dėl blogos produkcijos kokybės, jeigu ji bus nelaiku arba iš viso nepateikta; kaip pasiteisinti ministerijų valdininkams dėl to, kad nevykdomos planinės užduotys.
Kita vertus, įmonių vadovams buvo nežinomos produkcijos realizavimo problemos ar įmonės bankroto grėsmė. Nekildavo ir konkurentų problemos. Nereikėjo rūpintis dėl to, kaip gerinti produkcijos kokybę, atnaujinti asortimentą, reklamuoti produkciją. Jos vartotojų poreikiai ar nuomonė apie produkciją įmonių vadovus mažai domino. Beveik nedomino ir produkcijos ar išteklių kainų svyravimai, bankų palūkanos.
Įmonių vadovams buvo suformuotas požiūris, kad pagrindinis gamybą ribojantys veiksnys yra materialinių išteklių stygius, o ne produkcijos paklausa.
Daugumai gyventojų rūpėjo tik tai, kaip apsirūpinti gyvenamuoju būstu ir vartojimo reikmenimis ( visuotinio ir nuolatinio deficito sąlygomis buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad parduotuvėse paprastas gyventojas galės laisvai pasirinkti ir nusipirkti norimą geros kokybės prekę ). Didesnės pajamos, be abejo, mažino problemas, tačiau realios galimybės gauti daugiau pajamų buvo labai ribotos.
Planinėje ekonomikoje nekildavo nedarbo, būtiniausio medicininio aptarnavimo, išsilavinimo ( taip pat - ir aukštojo ) problemos. Santaupų ar racionalaus turto panaudojimo rūpesčių dauguma gyventojų taip pat neturėjo, nes neturėjo legalių būdų turtui sukaupti.
Tokius ekonominio mąstymo stereotipus visuomenėje suformavo centralizuota ūkio valdymo sistema.. Šie stereotipai kartu su ūkio valdymo, produkcijos realizavimo rinku, gamybos infrastruktūros, centralizuotomis banku ir finansų sistemomis laidavo Lietuvos integraciją i SSRS ūkio sistemą ir sudarė, atrodė, neįveikiamas kliūtis Lietuvai išsilaisvinti iš SSRS politines bei ekonomines integracijos, planinę ekonomiką pakeisti rinkos ekonomika.
Planinės sistemos deklaruojama visuotinė socialinė lygybė nesutrukdė susiformuoti keliems socialiniams sluoksniams, kurių gyvenimo lygio skirtumai buvo netgi didesni negu rinkos ekonomikos šalyse. Gyventojų socialinius skirtumus lėmė papildomos nelegalios pajamos ( legaliai turėti dideles pajamas ar santaupas buvo draudžiama ), skirtinga pinigų perkamoji galia, priklausanti nuo jų savininko užimamų pareigų, valstybės lėšomis apmokamos privilegijos ir lengvatos valstybės bei KP pareigūnams.