46. Atsakomybe uz prievoliu pazeidima.
Skolininkas uz prievoles neivykdyma, netinkama ivykdyma ir ivykdymo termino praleidima atsake nustatyta tvarka. Romos teisininkai i zalos savoka junge du elementus: a) pozityvius nuostolius,t.y kreditoriaus turetos išlaidos, jo turto netekimas arba suzalojimas; b) negauta nauda, t.y. kreditoriaus negautos pajamos, kurias jis butu gaves, jei skolininkas butu ivykdes prievole. Dazniausiai zalos atlyginimo dydis buvo nustatomas pagal kreditoriaus interesa. Atlyginami turejo buti tiesioginiai nuostoliai, t.y. artimiausios juridinio fakto, kuris yra zalos atlyginimo pagrindas, pasekmes. Skolininkas atsake uz prievoles pazeidima tik esant jo kaltei. Kalte: tycine (dolus), neatsargumas (culpa). Tycine: sunkiausia kaltes forma, šiuo atveju skolininkas visuomet privalo atlyginti zala. Neatsargumas – skolininkas nenumato savo veiklos pasekmiu, bet turi jas numatyti.: culpa lata – didelis neatsargumas ir culpa levis – mazas neatsargumas. Uz culpa lata atsake kaip dolus. Culpa levis sukeldavo atsakomybe tik tada, jei sutartis buvo sudaryta tik jo interesams arba abieju šaliu interesais. Veliau šios kaltes formos gavo culpa in abstracto pavadinima. Culpa in concreto – skolininkas vykdydamas prievole parode maziau rupestingumo negu savo asmeniniuose reikaluose. Casus (atsitiktinumas) – aplinkybes, sukelusios prievoles pazeidima be skolininko kaltes. Skolininkas uz daikto zuvima del nenugalimos jegos atsake tik tuo atveju, jei iki nenugalimos jegos atsiradimo buvo jo kalte.
47. Verbalines ir literalines sutartys.
Verbalines sutartys: kuriu prievoline galia atsirasdavo iš tam tikros pasakytos zodines formules. Stipuliacija: sudaroma labai formaliai, pilieciams -–sponsio, peregrinams – stipulatio. Iš pradziu buvo priesaika, kuria isipareigojes asmuo patvirtindavo savo pazada. Forma labai paprasta. Reikalavimai: 1. kreditoriaus klausimas ir debitoriaus atsakimas turejo atitikti tam tikra formule; 2. atsakymas turejo visiškai atitikti klausima; 3. kad klausimas ir atsakymas butu zodiniai. Stipuliacines prievoles buvo grieztai vienašales: kreditorius tik kreditorius, skolininkas – skolininkas. Tai grieztoji teise. Veliau pradejo sudaryneti rašytini dokumenta – cautio. Sudetingos stipuliacijos formos: galejo dalyvauti ne tik du, bet ir daugiau asmenu,t.y. buvo leidziamas bendrininkavimas. Korealinis bendrininkavimas: toks atvejis, kai keli asmenys yra kreditoriais vienoje prievoleje, ir kiekvienas iš ju turi savarankiško kreditoriaus teise. Visos skolos sumokejimas vienam kreditoriui panaikindavo kitu reikalavimus. Korealiniai bendrininkai yra lygiateisiai. Solidarines prievoles: vieno solidarinio ieškovo pareiškimas nenaikino kitu kreditoriu teises i ieškini. Akcesorinis bendrininkavimas: santykiai, kuriuse asmuo, norintis dalyvauti prievoleje kaip pagrindinis subjektas, pageidauja pritraukti kita subjekta tik kaip papildoma, pagalbini bendrininka. Šiuo atveju tokio antrojo subjekto teise arba pareiga bus tik pagrindinio subjekto teises (pareigos) papildymas (accessorium). Kreditoriaus puseje – adstipulatio. Skolininko – adpromissio. Liberalines sutartys. Prievole atsiranda ne iš paprasto susitarimo, o iš rašytines formos susitarimo. Prievoles iš literaliniu sutarciu buvo vienašales, formalios ir abstrakcios. Literaline sutartimi galima buvo ivykdyti novacija, nustatyti nauja prievole, pvz. kredita. Literaline sutartimi budavo apiforminamos tik pinigines prievoles. Privalumas: ja gali sudaryti ne vienoje vietoje esancios šalys, taip pat ir nebyliai. Taikoma tik romenams.
48. Realines ir konsensualines sutartys.
Realines sutartys: kuriu galiojimui nepakanka paprasto šaliu susitarymo, reikalaujama, kad butu faktiškai perduotas daiktas. 4 rušys: paskolos (mutuum): viena šalis (kreditorius) duoda kitai šaliai (skolininkui) nuosavyben tam tikra suma (kieki) pinigu, o skolininkas isipareigoja, suejus tam tikram terminui arba kreditoriui pareikalavus, sugrazinti kreditoriui toki pat kieki pinigu arba tokiu paciu daiktu. Seniausia sutarciu rušis. Panaudos sutartis: commodatum -–vienas asmuo – komodantas perduoda kitam tam tikra daikta laikinam neatlygintinam naudojimui. Pasaugos sutartis: pagal ja vienas asmuo deponentas perduoda kitam daikta saugojimui. Ikeitimo sutartis (pignus): viena iš daiktiniu teisiu, taciau tarp ikaito gavejo ir davejo sukurdavo ir tam tikrus prievolinius santykius. Konsesualines sutartys: sudaromos paprastu neformaliu susitarimu. Pirkimas-pardavimas (emptio-venditio): iškildavo daiktines nuosavybes teises perdavimo aktas, o susitarimas del daikto pardavimo jokios reikšmes neturejo. Pagrindiniai elementai: pirkimo-pardavimo dalykas ir kaina. Sutartis yra dvišale. Nuomos sutartis: 1. daiktu nuoma: viena šalis isipareigoja perduoti daikta naudojimuisi kitai šaliai, o ši moketi nuomos mokesti. 2. darbo jegos samdos sutartis: vienas laisvas zmogus patenka kito dispozicijon, t.y. uz nustatyta atlyginima tam tikram laikui parduoda savo darbo jega. 3. rangos sutartis: vienas asmuo isipareigoja uz nustatyta atlyginima atlikti kito asmens naudai tam tikra darba. Bendroves sutartis: ukininkavimas bendrai: a) pilnoji, tokiai bendrovei priklause visas jos nariu turtas, net igytas atsitiktinai; b) ribota bendrove, priklause tik turtas, igytas bendroves ukines veiklos deka; c) susitarimas, kuriuo steigiama tam tikrai ekonomines veiklos sriciai; d) laikina bendrove, vienkartiniams sandoriams. Pavedimo sutartis (mandatum): vienas asmuo paveda kitam koki nors viena ar kelis veiksmus. Yra neatlygintina. Bevardes sutartys: prievoles iš ju atsirasdavo tik tada, kada viena iš šaliu savo prievole ivykdydavo.
49. Kvazi sutartys. Obligationes quasi ex contractu.
Priklausomai nuo prievoliu atsiradimo priezasties jas imta skirstyti i sutartis ir deliktus. Taciau visi prievoliniai santykiai netilpo i šias savokas. Postklasikiniame laikotarpyje šias prievoles imta vadinti obligationes quasi ex contractu. Ju turini sudare teisetas elgesys, taciau skirtingai nuo sutarciu, cia nebuvo išreikštos abieju šaliu valios. Šiu prievoliu atsiradimo pagrindas buvo arba vienašalis sandoris arba kiti faktai, kuriu negalima laikyti sutartimi. 3 grupes: svetimu reikalu tvarkimas be igaliojimo (negatorium gestio): atsirasdavo, kai kuris nors asmuo be kito asmens igaliojimo ir be isipareigojimu savo valia atlikdavo pastarojo naudai tam tikrus veiksmus. Prievole, atsirandanti iš šiu santykiu, buvo praktiškai tapati prievolei, atsirandanciai iš pavedimo sutarties, butent iš cia jos quasi-sutartinis pobudis. Negatorium gestio teisinio santykio atsiradimui turejo buti salygos: a) atlikdamas tam tikrus veiksmus, gestorius tai daro siekdamas sutvarkyti svetimus reikalus; b) veiksmu turi buti siekiama pozityvaus tikslo; c) atitinkami veiksmai yra galimi, kai ju atlikimas neprieštarauja suinteresuoto asmens valiai ir jei jis pats negali pasirupinti savo reikalais; d) reikalu tvarkimas neatlygintinas. Prievoles iš nepagristo praturtejimo (condictio): tais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo praturtedavo kito asmens saskaita, tai tokiu budu igytas turtas turejo buti grazintas asmeniui, kurio saskaita buvo praturteta. Cia yra panašumas i paskolos sutarti. a) condictio indebiti – ieškinys, suteikiamas asmeniui, sumokejusiam neegzistuojancia skola, sumokejus skola, kuria privalejo sumoketi kitas asmuo arba, kai skola turejo buti sumoketa kitam asmeniui. Kad ieškinys butu patenkintas, reikejo salygu: - asmuo, atliekantis veiksmus, tai dare manydamas, jog egzistuoja prievole; - priimantis prievole asmuo turejo manyti, jog prievole tikrai egzistuoja ir kad jis turi teise reikalauti tu veiksmu atlikimo; - jei praturtejes asmuo veike nesaziningai, jis privalejo visiškai atlyginti zala, o jeigu saziningai, tik pacia praturtejimo suma; b) condictio causa data non secuta – ieškinys, kuriuo siekiama susigrazinti turta perduota treciajam asmeniui, tikintis priešpriešinio veiksmo, kuris nebuvo atliktas; c) condictio ob iniustam causam – ieškinys del sugrazinimo turto, perduoto turint istatymui ar moralei priešinga tiksla. Bendrija (communio): Communio galejo susikurti atsitiktinai arba siekiant tam tikro tikslo. Tokia turtine bendrija sukeldavo ne tik turtinius, bet ir prievolinius santykius tarp bendrasavininku.
50. Prievoles iš deliktu ir tarytum iš deliktu (obligationes quasi ex delicto)
Delicta privata – veiklos, pazeidziancios atskiro asmens ar asmenu grupes interesus. Deliktas sukeldavo ne bausme, o prievole sumoketi nukentejusiajam bauda arba bent atlyginti nuostolius. Kiekvienas deliktas turejo tris elementus: objektyvi zala asmeniui; asmens, ivykdziusio delikta, kalte; objektyvioji teise turejo atlikta veikla pripazinti deliktu. Romenai nesuformavo bendros deliktu savokos, o nustate konkrecias ju rušis: 1. Furtum (vagyste) – tycinis daikto, jo valdymo ar naudojimo paemimas turint tiksla gauti nauda. 2. Iniuria (asmenine skriauda) – membrum ruptum – suzalojimas, sukeles dalies kuno netekima; os fractum – vidaus kaulu suzalojimas; veiksmai, kuriais yra pazeidziama kuno neliecianybe. 3. Damnum iniuria datum (neteisetas svetimo daikto sugadinimas) – reikalavimai: a) zala turejo atsirasti del tiesioginio poveikio daiktui; b) daiktas turejo buti realiai sugadintas; c) zala turejo atsirasti del veiksmu; d) zala turejo atsirasti del priešingu teisei veiksmu. Pretorineje teiseje buvo garantuojamas praktiškai bet kokios zalos, padarytos tycia svetimam daiktui, atlyginimas. 4. Pretorines teises deliktai – rapina (plešimas); metus (grasinimas), dolus (apgaule). Ši sistema buvo kurta ne remiantis principu ir delikto savoka, bet atskirais ju tipais. Vis delto, deka actio doli ir actio in factum romenu teise visiškai patenkino savo visuomenes poreikius. Obligationes quasi ex delicto – prievoles, kilusios iš teisei priešingu veiksmu, nepatekusiu i deliktu saraša. Pagrindines rušys: a) iudex litem suam fecit (teisejas padaro procesa savu) – teisejo atsakomybe uz neteisinga savo pareigu atlikima, kai del to buvo padaryta materiali zala vienai iš ginco šaliu. Ieškini turejo teise pareikšti šalis, kuriai buvo padaryta zala, o jo tikslas – pilnas zalos atlyginimas; b) actio de effusis et defectis – jei iš namo budavo kas nors išpilama ar išmetama ir del to treciajam asmeniui atsirasdavo zala, uz ja atsakydavo šio namo savininkas; c) actio de positis et suspensis – bet kuriam asmeniui, turinciam procesini veiksnuma, pretorius suteikdavo actio popularis, namo, prie kurio budavo kas nors blogai pastatyta ar pakabinta, šeimininko atzvilgiu; d) atsakomybe nautarum (laivo savininko), cauponum (viešbucio savininko), stabularum (nakvynes namu šeimininko) uz savo tarnu apgaules ir vagystes. Šiuo atveju nukentejusiems asmenims buvo išieškoma dviguba daikto verte.