Vilniaus Universitetas
Teisės fakultetas
Neakivaizdinio skyriaus
7 grupės studentės
Nadeždos Prusakovos
Kursinis darbas
Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje
Kursinio darbo vadovė
E.Vaitiekienė
Vilnius, 1999
T U R I N Y S
Įžanga............................................................................................................................ 3
1. Užsieniečio sąvoka Lietuvos konstitucinėje teisėje................................................. 4
2. Teisiniai režimai taikomi užsieniečiams.................................................................. 5
3. Tarptautinės sutartys dėl užsieniečių teisinės padėties.......................................... 6
4. Užsieniečių teisės ir pareigos.................................................................................... 9
Elementarios žmogaus teisės.................................................................................... 10
Teisė į laisvę............................................................................................................. 10
Teisminės garantijos................................................................................................. 11
Privatus ir šeimos gyvenimas................................................................................... 11
Pagrindinės teisės ir laisvės...................................................................................... 12
Teisė į nuosavybę...................................................................................................... 16
Kilnojimosi laisvė ir garantijos prieš savavališką išsiuntimą iš šalies....................... 17
5. Imigracijos teisinio reguliavimo ypatumai ir problemos..................................... 20
Išvados......................................................................................................................... 23
Literatūros sąrašas..................................................................................................... 24
Šiame darbe aš pasistengsiu išnagrinėti užsieniečių teises ir pareigas, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti atitinkami įstatymai. Čia bus aptartos ir teorinės užsieniečio sąvokos, ir teisiniai režimai, taip pat labai svarbų vaidmenį atliekantys tarptautinės sutartys bei Konvencijos, kurie turėjo didelę įtaką Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei kitiems įstatymams.
Bet didesnis dėmesys bus skiriamas pačių teisių ir laisvių bei pareigų aprašymui. Ne naujiena, kad Europos teisės teoretikai ir praktikai išskiria kelias teisių ir laisvių grupes, tai yra elementarios ir pagrindinės teisės, teisė į laisvę ir nuosavybę bei kilnojimosi teisė, čia negalima atskirti ir teisminių garantijų ir privataus gyvenimo. Todėl aš apsistosiu detaliau ties kiekvienos teisių ir laisvių grupės.
Paskutiniame skyrelyje bus aptartos kaip imigracijos sąvoka, taip ir jos problemos, aprašytos užsieniečio apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygos ir tvarka. Pastaraisiais metais iš laikraščių straipsnių bei televizijos laidų mes matome, kad atkurus Lietuvos Respublikos nepriklausomybei, Lietuva tapo tranzitine šalimi pakeliui į Vakarų Europos šalis, tokias kaip, pavyzdžiui, Vokietija bei Austrija. Todėl tranzitinės imigracijos problema tapo labai opi.
Rašant šį darbą buvo panaudota įvairi literatūra: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, LR Konstitucija, LR įstatymai bei kita teisinė literatūra, tokia kaip konastitucinės teisės vadovėliai bei įvairių konferencijų medžiaga.
Perskaičius šį darbą, Jūs susipažinsite su užsieniečių teisine padėtimi, taip pat su kai kuriais jų teisių ir laisvių apribojimais. Taip pat sudarysite savo nuomonę, liečiantį šį konstitucinės teisės sritį.
1. Užsieniečio sąvoka Lietuvos konstitucinėje teisėje
Santykiai, sureguliuoti konstitucinės teisės normomis, tampa pagal savo formą konstituciniais-teisiniais. Savo ruožtu, konstituciniai-teisiniai santykiai neveikia patys sau – tam reikalingi subjektai, kuriems suteikiamos tam tikros teisės ir pareigos.
Konstitucinių-teisinių santykių subjektais yra tarp visų kitų ir fiziniai asmenys: piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės, kurie naudojasi visomis konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis tam tikros valstybės teritorijoje. Tiesa, užsieniečių ir asmenų be pilietybės teisės yra apribotos (turima omeny, politinės)[1].
Užsienietis - asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios[2].
Asmens teisinis statusas apima žmogaus teisių, laisvių, teisėtų interesų ir pareigų visumą, kuri yra numatyta įstatymų principuose ir normose. Tuo tarpu, konstitucinė teisė nustato pagrindines teises, laisves ir pareigas, kurios sudaro asmens konstitucinį statusą.
Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato LR Konstitucija, LR įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai bei tarptautines sutartys. Šiais įstatymais yra numatytos plačios laisvės ir teisės, kurios užsieniečiai gali naudotis Lietuvos Respublikoje. Šių teisių sąrašas, jų apimtis priklauso nuo to, laikinai ar nuolat užsieniečiai yra Lietuvos Respublikoje. Tačiau ir vieni, ir kiti Lietuvos Respublikoje yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų rasę, lytį, odos spalvą, kalbą, religija, politinius ar kitokius įsitikinimus, nacionalinę ir socialinę kilmę, priklausymą tautinei mažumai, nuosavybę, gimimo vietą ar kokią nors kitokią padėtį[3]. Taip pat, esantys Lietuvos Respublikoje, užsieniečiai privalo laikytis LR Konstitucijos ir kitų įstatymų.
2. Teisiniai režimai taikomi užsieniečiams
Tarptautinėje praktikoje, atsižvelgiant į užsieniečiams taikomų apribojimų pobūdį ir apimtį, skiriami keli teisiniai režimai, kuriuos valstybė suteikia užsieniečiams, esantiems jos teritorijoje. Šie režimai yra:
1. didžiausio palankumo;
2. nacionalinis.
Didžiausio palankumo režimas reiškia, kad užsieniečiui valstybė suteikia tokias teises ir laisves, kokias turi ir jomis naudojasi bet kurios trečios valstybės piliečiai toje šalyje.
Nacionalinis režimas reiškia, kad užsieniečiams suteikiamos tokios pat teisės ir laisvės ir numatomos pareigos, kaip ir savo piliečiams.
Lietuvos Respublika nuo Nepriklausomybės atkūrimo dienos nustatė užsieniečiams, esantiems Lietuvos Respublikos teritorijoje, nacionalinį režimą (Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 17 str.). Bet konkrečiau šis principas suformuluotas Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties 3 straipsnyje 1 dalyje: “užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai bei tarptautinės sutartys”.
Nacionalinio režimo suteikimas užsieniečiams nereiškia visiško užsieniečių ir Lietuvos Respublikos piliečių teisinio statuso sutapimo. Valstybė, naudodamasi savo, kaip suvereno, galiomis, gali numatyti tam tikrus užsieniečių teisinio subjektiškumo apribojimus, pirmiausia, politinių teisių srityje. Konkrečiau, tai yra politinės teisės susijusios su užsieniečių dalyvavimu valstybės valdyme. Taip pat užsieniečiai negali būti skiriami eiti tam tikras pareigas valstybinėje tarnyboje, jeigu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus tokia veikla susijusi su Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimu.
3. Tarptautinės sutartys dėl užsieniečių teisinės padėties
Per pastaruosius dešimtmečius po Jungtinių tautų organizacijos įkūrimo ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos priėmimo tarptautinė bendrija daug nuveikė, kad sukurtų globalinę žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo sistemą. Europos taryba buvo pirmoji tarpvalstybinė organizacija, kuri ėmėsi konkrečios veiklos, kad daugelis teisių ir laisvių, paskelbtų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, būtų sutvirtintos konkrečiais teisniais įsipareigojimais ir kad būtų sukurtas tarptautinis kolektyvinės kontrolės mechanizmas, garantuojantis jų vykdymą. Vienas svarbiausių mechanizmų, kurių pagalba Eurupos Taryba užtikrina aukštus žmogaus teisių apsaugos reikalavimus visose valstybėse-narėse, yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei jos priežiūros organų, ypač Europos žmogaus teisių komisijos ir teismo, veikla[4].
Iš galiojančių dokumentų yra du svarbiausi – Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos socialinė chartija, kuriuose paskelbtos Europos šalių, sutarčių dalyvių, žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės.
Šie dokumentai yra “uždari”, prie jų gali prisijungti tiktai valstybės, Europos Tarybos narės. Europos žmogaus teisių konvenciją pasirašiusios šalys įsipareigoja pripažinti savo piliečiams joje numatytas teises. Per visą Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos egzistavimo laikotarpį ji nuolat buvo tobulinama ir vystoma, darant pataisas pačios Konvencijos tekste ir priimant papaildomus Protokolus. Protokoluose suformuluota apie 15 teisių ir laisvių, kurių nebuvo pirminiame Konvencijos tekste. Europos žmogaus teisių konvencijos atsiradimą sąlygojo Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Amerikos žmogaus teisių ir pareigų deklaracija. Europos konvencija tapo pirmuoju tarptautiniu dokumentu žmogaus teisių srityje, kurio tikslas – užtikrinti daugelį politinių ir pilietinių teisių.
1991 m. rugsėjo mėn. 05 d. Respublikos Auksčiausioji Taryba priėmė pareiškimą, kad Lietuvos Respublika gerbs ir sąžiningai vykdys visus įsipareigojimus, nustatytus 1950 m. lapkričio mėn. 04 d. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gynimo konvencijoje[5].
Europos žmogaus teisių konvenciją sudaro 66 straipsniai. Pirmieji 17 iš jų numato konkrečias žmogaus teises, 37 straipsniai skirti Komisijos ir Teismo organizaciniams ir funkcionavimo klausimams, o paskutiniai 10 straipsnių skirti bendriesiems klausimams[6].
Lietuvos teisėje Konvencija taikoma tiesiogiai ir turi įstatymo galią. Ryšium su tuo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 1995 m. sausio 24 d. Išvadoje dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo Protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai nurodė:
“Konstitucijos 138 straipsnio trečioje dalyje nustatyta: ”Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis”. Ši konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad ratifikuota ir įsigaliojusi ji taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai”.
Antrasis Europos Tarybos teisinis dokumentas – Europos socialinė chartija numato jį pasirašiusių šalių pareigas įgyvendinant daugelį ekonominių, socialinių ir kultūrinių žmogaus teisių. Šis dokumentas tarsi papildo Konvenciją, kurioje kalbama apie politines ir pilietines teises. Europos socialinė chartija buvo sudaryta Turine ir turi papildomus protokolus[7].
Teisės išvardijamos Chartijos Pirmojoje dalyje, suskirstytoje į 19 skirsnių, o vėliau detalizuojamos Antrojoje dalyje. Pagrindiniai skirsniai liečia teisę į darbą, profsąjungų laisves, teisę į kolektyvines derybas, teisę į socialinį draudimą, teisę į socialinę ir medicininę pagalbą, šeimos teisę į socialinę, teisinę ir ekonominę pagalbą bei darbuotojų-emigrantų teisę į apsaugą ir pagalbą. Dvylika kitų skirsnių detalizuoja ir papildo šias teises tokiu būdu, kad sukuriama visaapimantivalstybių socialinių įsipareigojimų visuma darbo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kitų (įskaitant teisę streikuoti) teisių srityse. Europos socialinės chartijos nustatoma įsipareigojimų įgyvendinimo sistema skirta tam, kad skatintų valstybes kuo pilniau įgyvendinti socialines teises.
Karo arba nepaprastosios padėties atveju Chartija numato, kad valstybės gali nukrypti nuo kai kurių savo įsipareigojimų (30 straipsnis)
Valstybės – Chartijos dalyvės turi pristatyti kas dvieji metai .pranešimą apie Chartijos įgyvendinimą Europos Tarybos skiriamų jos septynių narių Ekspertų Komisijai, taip pat šio pranešimo kopija turi būti pateikta savo šalies profsąjungoms.
1987 metais įsigaliojo Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, liečianti valstybės institucijų sulaikytų arba įkalintų asmenų teises. Šios kategorijos asmenų teisių apsauga rūpinasi Konvencijoje numatytas Komitetas, kuris apsilanko šalyse, sutarties dalyvėse, taip pat turi teisę aplankyti kiekvieną vietą šalyje, prisijungusioje prie Konvencijos, iš kurios gaunami nusiskundimai.
Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos socialinė chartija – tai svarbiausi dokumentai, kuriais remdamasi dabar, XX amžiaus pabaigoje, veikia efektyviausia tarptautinė žmogaus teisių apsaugos sistema.
4. Užsieniečių teisės ir pareigos
Paprastai tarptautiniuose dokumentuose suformuluotos žmogaus teisės perkeliamos į nacionalinius įstatymus. Tad ir Lietuvai, kaip ir daugumai kitų pasaulio valstybių, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei jos protokolų nuostatos turėjo įtakos, rengiant ir priimant Lietuvos Respublikos Konstituciją bei kitus įstatymus[8].
Įstatymuose apibrėžtas teises ir laisves galima suskirstyti į septynias grupes: